Gegužės 12 d. bibliotekos Didžiojoje salėje įvyko tradicinė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos poezijos šventė mažiesiems – „Poezijos pavasarėlis“. Devynioliktus metus organizuojamo renginio šūkiu tapo kiek filosofiškas klausimas – „Būt, nebūt man poetu?“.
Šventėje svarstėme, ar poetais gimstama, ar tampama. Taip pat samprotavome, ką reiškia būti poetu. Ar tai darbas, kurio galima išmokti? O gal kai nekuria eilėraščių, poetai dirba visai kitokius darbus? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome drauge su lopšelio-darželio „Gudrutis“, Vilniaus Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos, Vilniaus „Žemynos“ progimnazijos auklėtiniais ir jų mokytojomis. Savo įžvalgomis taip pat dalinosi 2016 m. eilėraščių knygą vaikams „Baltas dangus“ išleidusi Lina Darbutaitė.
„Poezijos pavasarėlis“ prasidėjo jauniausiųjų šventės dalyvių pasirodymais. Lopšelio-darželio „Gudrutis“ grupių „Pelėdžiukai“ ir „Bitutės“ auklėtiniai džiugino mus dainomis ir vaizdingai deklamuojamais Linos Darbutaitės eilėraščiais. Mažiausiųjų pasirodymą lydėjo jau trečius metus renginyje dalyvaujančių Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos mokinių deklamuojamos eilės bei Vilniaus „Žemynos“ progimnazijos ketvirtokų pristatyta trijų dalių poetinė kompozicija.
Išklausę moksleivių pasirodymus, pakvietėme Liną Darbutaitę papasakoti apie santykio su poezija pradžią. „Poezijos pavasarėlio“ viešnia poezija susidomėjo mokykloje. Nors tuo metu ji daug skaitė ir labiausiai patikusius eilėraščius mielai pasižymėdavo užrašų knygelėje, savo kurtų eilėraščių rodyti kitiems dar nedrįso. Pirmą kartą savo kūrybą viešai ji pristatė viename iš „Poezijos pavasario“ renginių būdama jau suaugusi. Tąkart ji išgirdo griežtoką verdiktą – esą, jos eilėraščiai labai gražūs, tačiau eiliuota poezija nebėra aktuali. Kurį laiką savo eilėraščių niekam neskaičiusi, poetė galiausiai sumanė surinkti savo geriausius eilėraščius į rinkinį. Taip gimė eilėraščių knyga „Baltas dangus“, kuria gėrėjomės šių metų „Poezijos pavasarėlyje“. Klausydamasi, kaip mokiniai deklamuoja jos kurtas eiles, Lina Darbutaitė džiaugėsi, kad eiliuoti eilėraščiai vis dar randa kelią į skaitytojų širdis.
Renginio metu sužinojome, kad mokykloje mėgstamiausia Linos Darbutaitės poema buvo Martyno Vainilaičio „Bruknelė“. Eiliuotoje istorijoje nestinga magiškų būtybių, kurios autorei artimos iki šiol. „Visada labai mėgau pasakas, mitologiją, senovines legendas. Dėl šios priežasties mano eilėraščiuose tiek daug nykštukų, miškinių, slibinų ir kitų pasakiškų veikėjų“, – pastebėjo ji. Pasak autorės, eilėraščiai jai dažniausiai gimsta savaime – žaidžiant žodžiais ir atrandant tarpusavyje besirimuojančių žodžių junginius. Kūrybinį procesą ji vadina ne darbu ar hobiu, o labai maloniu žaidimu kalba ir žodžiais.
Savęs poete vadinti nedrįstanti Lina jau daugelį metų dirba Lietuvos Respublikos Seimo archyve dokumentų saugotoja. Į renginį susirinkusiems vaikams papasakojusi apie įdomią ir retą archyvaro profesiją, autorė pakvietė ateityje būtinai apsilankyti archyve ir susipažinti su čia saugomais mūsų valstybei itin svarbiais dokumentais – Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais.
Na, o mes šiandienos renginyje įsitikinome, kad būti poetu gali kiekvienas, kuriam nestinga atidumo, gebėjimo grožėtis aplinka ir žaisti žodžiu!
Renginio akimirkas fiksavo Mindaugas Masaitis
Komentarai